„ Niekada žmogus nebuvo mažas, jeigu jis tik buvo savimi“.
(Justinas Marcinkevičius)
Mes dažnai keliaujame, dairomės svetur, atrandame įvairių rojaus kampelių. Tačiau pats didžiausias rojus – mūsų gimtasis kraštas ir jo žmonės. Vieni paveldėjo ar išsaugojo savo tėvų ar senelių sodybas ir labai džiugu, kad toliau jas puoselėja, kiti, bėgdami nuo didmiesčių triukšmo, pasirinko ramųjį, ežerais ir pušynais apsuptą Trakų kraštą. Čia statosi sodybas ar kuria verslus ir šiame mūsų visų grožio kampelyje planuoja savo ir savo šeimos ateitį. Tuo ir gražus, nuolat atgyjantis, daugiatautis mūsų Trakų rajonas. Į kurį kraštą bepažvelgtume - Trakus, Aukštadvarį ar Grendavę, Senuosius Trakus ar Paluknį. Grįžta senos ir kuriasi naujos tradicijos. Mums nesvarbu, paveldėta ar pirkta žemė, tačiau labai svarbu koks artojas ją aria. O Trakų rajone, šiame žmogaus ir Dievo sukurtame grožio kampelyje arti žemę reikia labai mokėti.
Auksaspalvis ruduo meta mums naują iššūkį. Vėl eisime prie balsadėžių, rinksime naują Trakų rajono savivaldybės merą, naują artoją Trakų rajonui. Savo straipsnyje nesiruošiu skirstyti žmones į gerus ir blogus, pilti purvais buvusius merus, tačiau visi mes matome daug nepadarytų arba netinkamai atliekamų užduočių, neišspręstų problemų, kurios sukuria papildomus kaštus Trakų rajono savivaldybės biudžetui. Dėl to Trakai atsilieka nuo kitų kurortinių vietovių. O juk turime viską: nepakartojamą istoriją, nuostabią gamtą, darbščius ir nuoširdžius įvairių tautybių žmones. Tad, sujunkime visi savo jėgas į vieną nenutrūkstamą vėrinį ir kurkime, puoselėkime Trakus, grąžinkime savo Tėvynę.